Vaizdai

Vidurdienio karštis buvo nepakeliamas.

Saulė plieskė tiesiai virš galvos, o laivas vis plaukė. Vyrai denyje vis raitė savo baltus marškinius. Moterys galvas dengėsi nosinaitėmis.

Buvo vasara ir ta jų itin balta oda nebuvo pratusi prie pietų klimato.

Su kelionės pabaiga laukė nauja pradžia ir nežinomybė. Pertekliaus Amerika, su puikiu oru, kvapais ir spalvomis. Kita Amerika, gal ir ne ta tikroji, bet ta, kuria jie norėjo tikėti. Anot kalbų, karas iki ten nenuėjo.

Kai laivas sustojo Brazilijoje, jie išlipo pasivaikščioti. Po kurio laiko kai kurie grįžo persigandę: pirmą kartą pamatė juodaodį! "Perkūnas" - sakė kai kurios moterys, su užuomina į velnią.

Vieni tolimesniam gyvenimui pasirinko Braziliją. Kol jie, pakeisdami buvusius vergus kavos plantacijose rinko kavos pupeles, jų vaikai mirė nuo karščio ir karščiavimo.

Tie, kurie tęsė kelionę, į uostą įplaukė sausio pirmą dieną.

Jam buvo sunku suvaldyti savo nerimą. Prisiminė kaip jis beveik kasdien vykdavo į kaimyninį kaimą pas Balį Snioką ir klausdavo: "ei, kraštieti, kada važiuojam į Ameriką?!".

Galiausiai tas laikas atėjo.

Viktoras iš laivo išlipo ryšėdamas kaklaraištį ir su keletu drabužiu lagamine. Liesas septyniolikmetis šviesiaplaukis pasiekė savo kelionės tikslą, savo antruosius namus.

Nežinojo, kad jau ėmė tolti sunkūs laikai, vis labiau tampantys praeitimi.

Atvyko ganęs galvijus nuo ketverių metų. Miške, naktį, vienas.

Pasakojo apie tai, kaip bijojo vilkų kauksmo, apie sniegą ir roges. Šaltį. Voveres. Apie tą dieną, kaip jis savo gimtajame Rokiškyje voverę prisivijo iki pušies viršūnės. Šaka lūžo ir jis galva žemyn nukrito ant žemės.

Rokiškyje, kuriame kadaise pamatė važiuojantį dviračiu. Ir kaip visi vaikai bėgo paskui tą nepasiekiamą brangenybę. Kur batsiuvys atvykdavo vieną kartą per metus ir pasiūdavo avalynės visai šeima. Ji buvo siuvama didesnių dydžių nei reikėjo, net jeigu tai ir reiškė, kad reikės naujais, per dideliais batais pusmetį šlepsėti.

Tokios paprastos, kasdieniškos buvo jo istorijos. Tačiau jos nereiškė lengvesnio gyvenimo. Kartais jo veidas pasikeisdavo ir tada pasakodavo apie tą dieną, kai jis, penkerių ar šešerių metų, užtiko mamą paslapčiomis valgančią sūrį, nors vaikams tuomet nebuvo ko valgyti. Galbūt jau tuomet pradėjo bręsti jo noras išvykti.

Jis taip pat pasakojo, kaip dieną miegodavo mokykloje, nes naktį turėjo prižiūrėti gyvulius. Kaip tuo skundėsi ir mokytoja, ir mama: kaip jis galįs miegoti, kai šeima tiek aukojasi tam, kad jis galėtų eiti į mokyklą.

Nepaisant to, kad buvo labai protingas, negalėjo toliau mokytis ir todėl, dar būdamas paauglys, ėmė ruoštis į Ameriką.

Aš nežinau, iš kur jis sėmėsi tiek drąsos.

Nežinau, kaip susitaupė pinigų bilietui, bet akivaizdu, kad jo šeima padėjo įgyvendinti šią avantiūrą. Jis įlipo į traukinį su bilietu kelionei laivu iš Vokietijos uosto ir nebegrįžo. Kelionė buvo ilga.

Taigi, 1930 m. sausio pirmąją įplaukė į uostą. Dar vienas gringas. Imigrantų pašiūrėje, pilnoje blusų, praleido keletą dienų. Pasirodė Jonas ir paklausė, ar yra ten koks lietuvis. Galiu įsivaizduoti kaip jis, tuo nekaltu veidu, dideliomis žaliomis akimis ir noru neatsigręžti atgal, prisistatė Jonui. Kitas jam paskolino vieną pesą, palydėjo iki pensiono ir padėjo įsikurti ir rasti darbą.

Viktoras, pagaliau, atvyko į Montevidėjų.